Kelionė
1Vaikinui iškeliavus drauge su angelu, 2šuo atbėgo pas Tobiją ir sekė paskui juos. Taigi juodu žingsniavo pirmyn ir, atėjus pirmajai nakčiai, apsistojo prie Tigro upės. 3Vaikinas nusileido prie Tigro pakrantės kojų nusiplauti. Netikėtai didelė žuvis, iššokusi iš vandens, bandė nukąsti vaikinui koją. Nusigandęs vaikinas suriko. 4Bet angelas tarė vaikinui: „Nutverk žuvį ir nepaleisk!“ Vaikinas pagriebė žuvį ir išvilko į krantą. 5Tuomet angelas jam tarė: „Perskrosk žuvį ir išimk jos tulžį, širdį ir kepenis. Juos pasilaikyk, o vidurius išmesk, nes tulžis, širdis ir kepenys yra naudingi vaistai“. 6Perskrodęs žuvį, vaikinas padėjo į šalį tulžį, širdį ir kepenis. Dalį žuvies iškepė ir suvalgė, o likusią pasūdė ir paliko kelionei.
Rapolo nurodymai Tobijui
Paskui jiedu keliavo drauge, kol priėjo Mediją. 7Tada vaikinas ėmė klausinėti angelą ir tarė: „Broli Azarija, ką gali išgydyti žuvies širdis ir kepenys ar tulžis?“ 8Jis atsakė: „Žuvies širdį ir kepenis reikia deginti. Jų dūmais reikia smilkyti, kai vyras ar moteris yra demono ar piktos dvasios kankinami. Bet kokia kančia visiškai pradings, nepalikdama jokio pėdsako. 9O tulžis vartojama patepti žmogaus akims, kai ant jų užkritę baltieji šlakai. Patepus akis, reikia tik papūsti į baltuosius šlakus, ir jos bus išgydytos“.
10Jiems atkeliavus į Mediją ir jau artinantis prie Ekbatanos, 11Rapolas tarė vaikinui: „Broli Tobijau!“ – „Klausau!“ – atsakė jis. Rapolas tęsė: „Šią naktį dera mums praleisti Raguelio namuose. Jis tavo giminaitis ir turi dukterį, vardu Sara. 12Nei vyriško palikuonio, nei kitos dukters, išskyrus Sarą, jis neturi. Taigi tu, kaip artimiausias giminaitis, turi pirmumo teisę prieš visus kitus vyrus ją vesti. Taip pat tu gali teisėtai paveldėti ir jos tėvo nuosavybę. Be to, mergaitė protinga, drąsi ir labai graži, o jos tėvas geras žmogus“. 13Jis tęsė: „Tu tikrai turi teisę ją vesti. Tad klausyk manęs, broli! Šiąnakt aš pakalbėsiu su jos tėvu apie mergaitę, kad galėtume gauti ją kaip nuotaką. Sugrįžę iš Ragojo, atšvęsime vestuves. Mat aš žinau, kad Raguelis jokiu būdu negali jos už tavęs neleisti ar kitam vyrui pažadėti, neužsitraukdamas mirties bausmės pagal Mozės knygos įsaką. Iš tikrųjų jis žino, kad tu, o ne koks kitas vyras, turi teisę vesti jo dukterį. Tad klausyk manęs, broli: šią naktį pakalbėsime dėl mergaitės ir parengsime jos sužadėtuves su tavimi. Sugrįžę iš Ragojo, paimsime ir parsivesime ją į tavo namus“.
14Atsakydamas Rapolui, Tobijas tarė: „Broli Azarija, aš esu girdėjęs, kad ji jau buvo ištekėjusi už septynių vyrų ir kad jie mirė vestuvių kambaryje. Tą naktį, kai nuėjo pas ją, jie mirė. Be to, girdėjau žmones kalbant, kad juos užmušė demonas. 15Užtat dabar bijau: demonas jos pavydi, todėl jai nieko pikta nedaro, bet kas tik artinasi prie jos, tą nužudo. Esu vienturtis savo tėvo sūnus. Jeigu mirčiau, nuvaryčiau tėvą ir motiną į kapus iš širdgėlos dėl manęs. Kito sūnaus jie neturi, kuris juos palaidotų!“
16Rapolas tarė jam: „Argi užmiršai savo tėvo įsakymus? Jis liepė tau vesti moterį iš savo tėvo namų. Tad klausyk manęs, broli. Dėl to demono nesirūpink. Vesk ją. Aš žinau, kad šį vakarą ji bus išleista už tavęs. 17Eidamas į vestuvių kambarį, pasiimk truputį žuvies kepenų bei širdies ir uždėk juos ant smilkalų žarijų. Pasklis tvaikas; vos jį užuodęs, demonas pabėgs ir niekada daugiau arti jos nepasirodys. 18Tada, prieš sueidami, pirma abu atsistokite ir pasimelskite. Prašykite Dangaus Viešpatį suteikti judviem gailestingumą ir išgelbėjimą. Nebijok, nes ji paskirta tau prieš pasaulio sukūrimą. Tu išgelbėsi ją, ir ji keliaus su tavimi. Aš numanau, kad ji pagimdys tau vaikų, ir jie bus tau kaip broliai. Tad nesirūpink!“
Išgirdęs Rapolo žodžius ir sužinojęs, kad ji jo giminaitė, iš jo tėvo palikuonių namų, Tobijas labai ją įsimylėjo. Jis atidavė jai savo širdį.